Tai prasidėjo nuo noro labiau pažinti patinkančią merginą ir išsivystė į savo paties pažinimą.
Mano susipažinimas su joga prasidėjo žinios apie tai, kad viena mano bendradarbė praktikuoja jogą. Tiesą sakant, iki tol labai menkai nutuokiau, kas gi – toji joga: na, matyt, tai – begalinio lankstumo, didžiulės ištvermės, amžinojo sėdėjimo ir kvėpavimo iki visiškai sulystant kol liks tiks dvasia (o kūnas bus panaudotas kvėpavimo energijai) – pratimai. Taip, iš tolo tokie dalykai, kuriais siekiama transformuoti netobulus žemiškus kūnus ir žemiškųjų gėrybių alkstančias dvaseles, atrodė ganėtinai patraukliai, bet tik iš tolo.
Taigi, kai išgirdau pasiūlymą prisijungti prie jogos užsiėmimų, labiau išsigandau nei susidomėjau. Nepridėjo privalumų ir tai, kad jogą įsivaizdavau kaip labai moterišką užsiėmimą. Dar betrūko tik to, kad prarasčiau dalį vyriškumo. Juk nėra lengva jį išsaugoti. Be to, joga, kaip rytietiškas ir visokių smulkmenų bei spalvingumų kupinas reiškinys, man visada asociavosi su religija ir daugiadievyste. Tegu ir nebuvau niekada baisiai religingas, tačiau mano močiutės įnirtingai diegti krikščioniški pamokymai smerkiamai kuždėjo apie mano sielą pagrobsiančias daugiarankes ir gyvūnaveides indiškas dievybes, kurias siejau su joga. Žodžiu, visiškai painus ir bauginantis reikalas, kuris pagrobs mano sielą ir pakeis ją nebeatpažįstamai.
Bet… Nugalėjo smalsumas. Tad, pasislėpęs už susirinkusių moteriškųjų būtybių nugarų, stebeilijausi ir klausiausi apie tą mistinį neaiškų jogos pasaulį. Visai nejaukiai pasijutau bei mano kailis pasišiaušė nuo užsiėmimo pradžioje paleistos rytietiškos muzikos su vyriškais neaiškios kalbos garsais. Pagalvojau, kad apie dalyvavimą man svetimose religinėse apeigose nebuvau informuotas. Mano amžinatilsį močiutės rūsčiai smerkiantis žvilgsnis žiūrėjo į mane iš aukštybių. Garantuotai būčiau sprukęs iš tos apeiginės vietos, tik smalsumas užlaikė kiek ilgiau.
Kvėpavimo pratimai kiek apmalšino mano siaučiantį nuo įtarimų protą, bet viduje lakstė mintys, kad kaži ar toliau bus geriau.
Įtarimų jogos atžvilgiu neišsklaidė ir be priežasties gera jogą vedančiosios nuotaika bei paprasti (nors ir reikalaujantys lankstumo) fiziniai pratimai. Pamaniau, kad visi viliojimai prasideda nekaltai. O kaip jie baigiasi, žinote patys…
Nors fizinių pratimų (asanų) darymas privertė mane paprakaituoti (nes visada norėjau būti pats geriausias), tačiau šį etapą įveikiau ganėtinai neblogai. O ir apėmę jausmai – žvalumas, atsipalaidavimas, energija – buvo ganėtinai teigiami. Pagalvojau, kad iki šios vietos galiu ramiai dalyvauti, nes sielos užgrobimu nekvepėjo.
Sunkiausias momentas jogos užsiėmime buvo meditacija: tiesiog ramiai sėdėti ir stebėti save – savo mintis, kvėpavimą, pojūčius (tuo pačiu girdint šalia krutančius, nosis šnypščiančius, kosinčius ir kitus garsus leidžiančius kūnus) – man visada buvo svetimas ir absurdiškas užsiėmimas. Tai tau ne dviračio taisymas ar žolės pjovimas su aiškiu procesu ir konkrečiu bei greitu rezultatu. Nepakenčiau tamsos akyse, aplinkinių garsų, neaiškios pabaigos ir begalinio skaičiaus lakstančių minčių, lyg koks skruzdėlynas būtų atsibudęs pačioje kovo pabaigoje, o balandžio pirmąją tą sruzdėlyną turėtų tikrinti valstybinė audito komisija. Užsiėmimą vedančiosios patarimas susikoncentruoti į savo kvėpavimą ir negalvoti niekuo man nepadėjo. Ausyse skambėjo aplinkinių šnarpštimai, kosuliai ir ta įtartina jogos muzika. O mintys lakstė kaip pašėlusios: visiškai nebeaišku, kas bus toliau. Juk jei jau liepta užsimerkti, tai nebematau jokio išorės vaizdo ir nekontroliuoju aplinkos. Tad ir su manimi gali daryti, ką nori.
Ačiū dievams, begaliniai ilga užsimerkimo akimirka baigėsi ir vėl atgavau savęs kontrolę. Atsidusau kaip ištrūkęs iš peklos.
Paskutinis jogos užsiėmimo etapas buvo joga nidra. Pamaniau, na ir nesąmonė, juk pamiegoti daug patogiau galiu ir namie. Kitaip tariant, labai jau atsipalaiduosi čia svetimoje vietoje. Bet į balą puolęs, sausas nekelsi, sako liaudies išmintis. Teko atsigulti ir apsikloti. Mintys vėl lakstė kaip pašėlusios. Bet, didžiam mano nustebimui, po kažkelintos jogą vedančiosios išvardintos kūno dalies atsijungiau ir prabudau tik liepiant verstis ant dešiniojo šono. Palaimingai apsiverčiau ant šono. Ir pagalvojau, kad šita jogos dalis man tikrai patinka.
Šiaip ne taip nenoriai atgavęs vertikalią padėtį, supratau, kad jaučiuosi labai pailsėjęs ir kvailai patenkintas. Tas kvailumas pasireiškė gera nuotaika, meile sau ir aplinkiniams bei ramybe.
Tokia buvo mano pirmoji jogos patirtis.
Vėliau, dar po kelių užsiėmimų, nustebau, kad tiek fiziškai, tiek protiškai pradedu vis labiau ir labiau atsipalaiduoti. Kad ir stipriai “drožė” mane mano vidinis kritikas (“tu tik palauk, viskas čia per gerai atrodo; dar bus ir blogiau”), didėjanti per ir po jogos užsiėmimų gerumo dozė skatino neapleisti jogos užsiėmimų. Tai padėjo atlaikyti kelią iki jogos užsiėmimų po ilgo darbo, kivirčų su vadovais, kivirčų su savimi, kelių mažų cepelinukų. Taip supratau, kad tampu priklausomas nuo jogos. Kaip kai kurie, sako žmonės, tampa priklausomi nuo gero oro. Tiesą sakant, man vis dar daugeliu atvejų nelengva atsidurti jogos užsiėmimų pradžioje. Bet, pakankamai sėkmingai atsiduriu.
Kaip teigia mano vidinis auditorius, išmokau atsipalaiduoti, labiau valdyti savo protą, išvalyti galvą nuo lakstančių skruzdėlinių minčių chaoso, bent kelis kartus įkvėpti išgirdus labai neigiamas emocijas, tapau lankstenis ir labiau patenkintas savimi.
Karts nuo karto neramiai pagalvoju, kas dar manęs laukia … 🙂 Kai pastebėsiu savyje ką naujo, būtinai papasakosiu 🙂
Taigi, esate neramūs, pavargę, nežinote ko norite ir žiūrite įtariai į aplinkinius ar save? Ateikite į jogą. Labai gali būti, kad pažinus jogą, atrasite ramybę. Nes tik taikos (ramybės) metu gimsta geriausi ir gražiausi kūriniai. Jei pykstatės (kariaujate) su savimi ar aplinkiniais, nerimaujate, esate pavargęs, didesnio šedevro nei kotletas su balta mišraine nesukursite.
Namaste (ramybės Jums visiems) 🙂
ARŪNAS B.