Ar kada nors susimąstei, kas yra geranoriškumas sau ir kaip svarbu būti  sau geranoriškam?

Manau, kad nedaugelis apie tai galvoja. Dažniau stengiamės būti malonūs, mandagūs ir dėmesingi kitiems. O apie save net neprisimename.

Daugelis bijo būti geranoriški sau, nes šią būseną klaidingai interpretuoja kaip egoizmą, narcisizmą (perdėta savimeilė ir savivertė) ar pataikavimą savo silpnybėms. Bet taip nėra. Geranoriškumas sau – tai pagarba sau ir geras santykis su savimi, kai jautiesi blogai ar yra sunku.

Įvertinti ar esi geranoriškas sau galima pagal savo reakcijas į sudėtingas gyvenimo situacijas (pvz. kai buvai įžeistas, atleistas iš darbo, paliko mylimas žmogus ir kt.). Kaip elgiesi tokiais atvejais? Jei nukreipi pyktį į save, pasirenki savikritiką, depresinę beviltiškumo būseną ar net bandai save kažkaip nubausti (pavyzdžiui, persivalgai), tikrai nesi geranoriškas sau.

Ką darai, kai verkia vaikas dėl to, kad nukrito, susižeidė ar jaučiasi įžeistas? Ar jį bari, baudi, kad jis liktų dar labiau sugniuždytas? Ar tiesiog apkabini, prispaudi prie krūtinės, nuramini ir ištirpini jo skausmą savo meilėje ir rūpestyje? Štai kas yra geranoriškumas. Kai tau skauda, ​​paguoski save, apkabink ir ištirpink skausmą užuojautoje ir meilėje sau.

Jei tau sunku psichologiškai save apsikabinti ir nuraminti, padaryk tai fiziškai. Kai jautiesi prislėgtas ir nelaimingas, fiziškai apkabink ar paglostyk save. Paglostyk sau rankas, kojas, galvą. Kad ir kaip keistai tai atrodytų, tai veikia! Fiziškai paglostęs save, žmogus nusiramina ir jaučiasi laimingesnis.

Taigi, sunkią akimirką paguosk save kaip vaiką, kuriam reikia tavo užuojautos, meilės ir rūpesčio. Ir niekada neikada daugiau, neskaudink savęs, pasirinkdamas neigiamas reakcijas į gyvenimiškas situacijas.