Yra tokia paslaptis, kuri visada yra čia pat, taip arti, kad dauguma tiesiog jos nepastebėti. Ji nėra užkoduota šventuose tekstuose ar paslėpta nuo paprastų žmonių — ji tiesiog tokia paprasta, kad protas ją nuvertina. O vis dėlto būtent ji leidžia kurti naują realybę, keisti likimo kryptis, išeiti iš senų modelių, kurie kartais jaučiasi kaip pasenę batai. Ši paslaptis – Būtis.

Jogos tradicija apie tai kalba tūkstantmečius. Kai nurimsta protas, kai vidinis triukšmas bent trumpam nutyla, pasaulis tarsi praranda savo apibrėžtumą. Nebėra stebėtojo – nebėra ir objekto. Tai ne mistika – tiesiog labai subtili psichologinė realybė: mes matome tik tai, kas mumyse jau egzistuoja. Visa, kas mus supa, yra nenutrūkstamo vidinio proceso atspindys. Tarsi kvėpavimas – įkvėpiame būseną, iškvepiame realybę.

Ir visada pritraukiame ne tai, ko trokštame, o tai, kuo esame. Jogai tai žino. Noras pats savaime nieko dar nekuria. Jei viduje skamba abejonė – niekas neateina. Jei viduje yra nerimas – pasaulis atsiliepia nerimu. Bet kai vibracija sutampa su troškimu, kai vidinė būsena ir išorės kryptis susiderina, viskas persitvarko taip greitai, kad kartais net nesupranti, kas tiksliai nutiko. Lyg rūkas, kuris ryte dar dengė slėnį, o po kelių minučių jo nebeliko.

Kiekvieną akimirką mes save apibrėžiame. Net tada, kai to nesuvokiame.
„Aš per silpnas“ – ir kūnas įsitempia taip, lyg iš tikrųjų nebūtum pajėgus.
„Aš nevertas“ – ir pasaulis tave ignoruoja, nors realiai niekas tavęs net neteisia.
„Aš kuriu“ – ir staiga atsiranda erdvė, kurioje gali kurti.

Visata labai paprasta. Ji neklausinėja, ar tu tikrai to nori. Ji tiesiog atspindi tave tokį, koks esi dabar. Ne vakar. Ne kai būsi labiau pasiruošęs. O šią akimirką, su visu savo kvėpavimu, nerimu, džiaugsmu, abejonėmis ir šviesa.

Jogos mokytojai dažnai klausia: „Kas esi tu dabar?“ Tai ne teorija, ne filosofinis žaidimas. Tai klausimas, kuris keičia patį požiūrį į gyvenimą. Nes jeigu dabar esi išsiblaškęs – ir pasaulis išsisklaidys aplink tave. Jei dabar esi susitelkęs – viskas pradeda rikiuotis tvarkingai, tarsi kvėpavimo ritmu.

Realybė gimsta ne iš pastangų, ne iš įtampos, ne iš bandymo save taisyti. Ji gimsta iš labai tylaus apsisprendimo viduje. Iš to momento, kai pasakai sau: „Aš leidžiu sau būti.“ Ir tada kažkas manyje atsipalaiduoja. Kažkas išsitiesia. Kažkas pagaliau įkvepia pilnai, ne pusiau.

Jogos kelias yra nuolatinis buvimo savyje menas. Ne bėgimas nuo pasaulio, bet išmokimas jį matyti taip, kaip jis iš tikrųjų yra – tavo vidinės būsenos atspindį. Ir kuo labiau tai supranti, tuo aiškiau pradedi matyti, kad nėra jokių išorinių kliūčių, kurios galėtų apibrėžti tavo realybę. Yra tik tu ir tai, ką šią akimirką nešiesi.

Galiausiai viskas susitraukia iki vieno klausimo:
ką pasirinksi kurti šiandien?
Nes net jeigu apie tai negalvoji, tu vis tiek kuri. Kiekvienu įkvėpimu, kiekviena mintimi, kiekviena būsena.

Ir gal šiandien metas sukurti kažką šiek tiek šviesesnio. Šiek tiek laisvesnio. Šiek tiek labiau tavo.